Silva rerum IV

„Silva Rerum“ (lotyniškai daiktų miškas) - Studijuodama Baroko dailės istoriją Kristina Sabaliauskaitė nemažai laiko praleido Lietuvos ir Europos archyvuose prie XVII amžiaus istorinių šaltinių – laiškų, memuarų, testamentų, raštų, aprašų, iš kurių, pasak jos, „tiesiog veržėsi ano meto aistros, konfliktai, likimai ir istorijos, kurių nesugalvotų nė lakiausia fantazija.“ Autorė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike. Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Silva Rerum vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų šeimos knyga, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Knyga supina į magišką, įtraukiantį, trilerio tempo Silva Rerum pasakojimą, kuriame fatališka meilės istorija pinasi su detektyvo elementais, o į būties įtampas žvelgiama patyrusia akimi ir dažnai – su šiai autorei būdingu subtilaus humoro ir ironijos žiupsniu. Knyga – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi. Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…